Paminklas ir C en Z ūr A (Pašalinti ar palikti)


Paroda surengta reaguojant į P. Cvirkos giminių reikalavimą pašalinti šiuos projektus kaip iliustracijas iš svaiatraščio 7 meno dienos tinklalapio po straipsniu argumentuojančiu prieš reikalavimą pašalinti P. Cvirkos paminklą iš skvero Vilniuje

Parodinė erdvė VITRINA&Bench, Kauno g. 36, Vilnius,
2019 m. lapkričio 12 – sausio 31 d.
Atidarymas ir atvira diskusija 2019 m. lapkričio 12 d. 18 val.

Kuratoriai: Paulina Pukytė ir Dainius Liškevičius


(Pašalinti) projektai

Liudas Parulskis
Lazerinis persekiotojas. 2019. Intervencijos projektas

Paulina Pukytė
Balta drobulė. 2019. Intervencijos projektas
Druskos stulpas. 2019. Intervencijos projektas

Dainius Liškevičius
ABC / paminklo kinetinė transformacija. 2019. Intervencijos projektas

Marta Vosyliūtė
CVirka ir CVirkienė. 2019. Intervencijos projektas

Dainius Dirgėla
Paminklo rekontekstualizavimas. 2019. Dekonstravimo projektas

Grupė SOS (Dainius Liškevičius ir Mindaugas Mikeliūnas)
SOS tekstas. 1997. Garso instaliacija, trukmė 24 min. 43 sec. Vilnius, Gedimino prospektas


Sinopsis

Dešinieji: Pašalinti paminklą iš viešosios erdvės.
Kairieji: Palikti paminklą viešojoje erdvėje.
Miestiečiai: Mums reikia viešosios erdvės šiuolaikiniams poreikiams tenkinti.
Nukentėjusieji nuo režimo: Paminklas žeidžia mūsų jausmus.
Rašytojai: Buvo menininkas – paminklą palikti.
Istorikai: Buvo funkcionierius / kolaboravo – paminklą pašalinti.
Menininkai: Mes ieškome trečiojo kelio, kad šis paminklas ir liktų, ir veiktų: atliktų savo paminklinę funkciją.
Funkcionieriai: Jūs, menininkai, turite savo galerijas, ten meną ir darykite, o į viešąsias erdves nelįskite, palikite jas mums.
Paminklo giminės: Jūs, menininkai, žeidžiate mūsų garbę ir orumą, sukeliate neigiamų emocijų.
Paminklo giminių advokatai: Tokį meną iš viešosios erdvės (žiniasklaidos) pašalinti.
Žiniasklaida: Gerai.



– „Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 str. visuomenės informavimo priemonėse draudžiama platinti informaciją, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, skleisti informaciją, kurioje tyčiojamasi ir niekinama.“
– „To paties įstatymo 22 str. nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai privalo saugoti ir gerbti žmogaus teisę į privatumą mirties atveju.“

– Ar pats paminklo kaip konkretaus asmens realistinio atvaizdo egzistavimo viešojoje erdvėje faktas „saugo ir gerbia žmogaus teisę į privatumą mirties atveju“?
– Ar nesame pakankamai subrendę, kad negalėtume patys „suvirškinti“ plastinio sovietmečio palikimo vizualios meno kalbos priemonėmis, mūsų okupacijos istoriją menantį paminklą ne pašalinant, o rekontekstualizuojant, paverčiant amžinu klausimu apie kūrėjo laisvę ir sąžinę (ir jų kainą) ar priminimu apie tai, kaip politiniai-ideologiniai veikėjai manipuliuoja ir pasinaudoja menininkais?
– Ar tokias menines idėjas galima laikyti tyčiojimusi ir niekinimu, „informacija, įžeidžiančia žmogų, žeminančia jo garbę ir orumą“?
– Ar asmenų, aktyviai veikusių ir išaukštintų okupacinio režimo metais, giminės turi moralinį pagrindą reikalauti cenzūros, kai paminklai tiems veikėjams tampa karikatūrų arba konceptualių meninių projektų objektais?
– Ar šie projektai tikrai peržengia ribas ir ar ribų peržengimas nėra šiuolaikinio meno uždavinys?
– Ar galima ką nors daryti su mums priešiškos ideologijos paminklais, neišreiškiant nepagarbos asmeniui, autoriniam kūriniui ir pačiai paminklo idėjai ir ar šiandien turėtume turėti tokių skrupulų būtent šio ir/arba apskritai visų imperinės-totalitarinės kilmės paminklų atžvilgiu?
– Ar paminklas gali tapti antipaminklu, ir jei taip, ar mums reikia antipaminklo būtent rašytojui?
– Ar meno ir žiniasklaidos cenzūravimas nėra grįžimas į situaciją, kurioje Petrui Cvirkai ir buvo pastatytas paminklas?