Ką daryti su Cvirka? Trečias kelias


Paulina Pukyte_Pillar of Salt
Paulina Pukyte_White Shroud_Cvirka



Vienas paskutiniųjų socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?

Be abejo, yra ne tik norinčių šį paminklą nukelti, bet ir norinčių jį palikti. Argumentai tiek nukėlimui, tiek palikimui pateikiami beveik vien apie tai, geras jis buvo rašytojas ar blogas, buvo jis kolaborantas ar nebuvo. Siūloma apsispręsti pagalvojus, ar paminklas jam pastatytas už tai, kad buvo rašytojas, ar už tai, kad buvo kolaborantas. Bet jis buvo ir viena, ir kita (ne pats geriausias rašytojas ir ne pats blogiausias kolaborantas) ir abu šie jo vaidmenys neatsiejamai susipynę. Taip, juo buvo paranku pasinaudoti dėl to, kad buvo žinomas ir mylimas rašytojas. O paminklas jam stovi ne tik ir ne tiek dėl to, kad neblogai rašė ir buvo aktyvus konjunktūrininkas, bet labiau dėl to, kad mirė jaunas ir buvo to meto galingųjų šeimos narys, tai buvo kam tą paminklą išrūpinti. Taigi, klausimo „nukelti ar palikti“ toks ginčas visai negali išspręsti. Bet tai vertingas ginčas, jis pats savaime ir yra argumentas už paminklo Cvirkai palikimą savo vietoje.

Svarbi ir įdomi diskusija šiandien būtų ir apie tai, ko reikėtų, kad šis paminklas toliau keltų kalbas apie kolaboravimą, konjunktūrą, kūrėjo ar visuomeninio veikėjo sąžinę ir laisvę. Kaip tai padaryti? Šį klausimą derėtų skirti menininkams ir meno teoretikams, ir atsakymo pradėti ieškoti nuo konceptualių meninių idėjų.

Ar mėginti pakeisti, suaktualinti paminklo pranešimą (kaip antai paversti jį priminimu apie tai, kaip politiniai-ideologiniai veikėjai manipuliuoja ir pasinaudoja menininkais) ar, atvirkščiai, – neutralizuoti (pavyzdžiui, ištrinti jo vardą, arba nukelti nuo pjedestalo, arba pristatyti aplink kitų skulptūrų, paverčiant Cvirką vienu iš daugelio, t.y. tiesiog istoriniu eksponatu)? Deja, Cvirkos paminklo, kaip ir Žaliojo tilto skulptūrų atveju, sprendimus priimantieji visiškai nesvarsto šio trečiojo kelio. Ne tik nesvarsto, bet ir nesidomi jo galimybėmis. “Stendas su užrašu” – tiek toliausiai siekia funkcionierių vaizduotė. Kreiptis į srities specialistus – šiuo atveju, menininkus – jie neketina.

O juk dabar, kai mūsų nepriklausomybė jau tiek subrendo, turėtume nebijoti kelti paminklų klausimo iš esmės, o ne vien populistiškai „nukelti ar palikti“. Juk čia bene paskutinė mūsų galimybė plastinės meno kalbos (kuri buvo tokia svarbi sovietmečio propagandai, tikrai dar neišsitrynusiai iš mūsų sąmonės) priemonėmis patiems „suvirškinti“ savo sovietmečio palikimą, mūsų okupacijos istoriją menantį paminklą ne pašalinant, o pakeičiant jo pranešimą, jo prasmę.

Paulina Pukytė




Paminklas ir C en Z ūr A (Pašalinti ar palikti)

Paroda surengta reaguojant į P. Cvirkos giminių reikalavimą pašalinti šiuos projektus kaip iliustracijas iš svaiatraščio 7 meno dienos tinklalapio po straipsniu argumentuojančiu prieš reikalavimą pašalinti P. Cvirkos paminklą iš skvero Vilniuje

Parodinė erdvė VITRINA&Bench, Kauno g. 36, Vilnius,
2019 m. lapkričio 12 – sausio 31 d.
Atidarymas ir atvira diskusija 2019 m. lapkričio 12 d. 18 val.

Kuratoriai: Paulina Pukytė ir Dainius Liškevičius