Paulina Pukytė

NETIKRUMAS

Tekstas Lietuvos fotomenininkų sąjungos almanache
Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien ’07


Dabar man reikia žodžio
uncertainty, lietuviškai – abejonė, nežinomybė, neaiškumas, neapibrėžtumas, netikrumas; tačiau nė vienas šių žodžių nėra visavertis atitikmuo. Man reikia dar ir įsitikinimo nebuvimo, neužtikrintumo, kurie veikiausiai nėra stilistiškai tinkami. Patogumo dėlei lietuviškai čia vartosiu vertimą netikrumas, nors šis žodis apima ir kitą prasmę – kaip iš būdvardžio netikras padarytas daiktavardis – ir todėl gali šiek tiek klaidinti.
Praėjusią vasarą atsivežiau iš Niujorko nuostabų daiktą. Tai plakato formos atspaudas (reprodukcija), sudarytas iš kelių dešimčių (31) knygų viršelių fotografijų. Tos knygos – tai įvairių šalių kelionių gidai iš 1954–1964 metais Prancūzijoje išleistos serijos
Petite Planete. Visi šie viršeliai sukurti įtakingo prancūzų fotografo, rašytojo, filmų kūrėjo Chriso Markerio (gimęs 1921 m.).
Kiekviename viršelyje – monochrominis vis kitos moters portretas ir spalvotas atitinkamos valstybės pavadinimas. Iš tiesų tai – moterų fotografinių portretų serija.
Kai parodžiau šią reprodukciją savo draugei dailės ir kino kritikei, ji iš karto puolė domėtis (suprantu – jos toks darbas), ar tos moterys tikrai būtent iš tų šalių? Ar čia Audrey Hepburn? Kodėl ji reprezentuoja Olandiją?

Nežinau. Man nekyla nė vienas šių klausimų. Man visai nerūpi. Aš net kiek susierzinau ir panorau greičiau išnešti šį savo turtą iš kambario. Iš tiesų norėjau, kad ji tiesiog pasakytų – koks nuostabus atspaudas! Arba, kad ir visai primityviai: koks jis gražus! Kai sakau „gražus“, noriu pasakyti, kad jis ne tik man patinka – jis mane veikia, be galo stipriai. Bet ne vien estetiškai ir ne vien suteikta faktine informacija.

Publika, kaip žinia, šiais laikais trokšta „tikrovės“, faktinės, o ne meninės tiesos.

Jeanas Baudrillard’as sako, kad surasti galutinę tiesą, verifikuoti, išsiaiškinti, identifikuoti, – vadinasi, sunaikinti. Tai reiškia panaikinti dvilypumą (duality). Tiesa sunaikina pasaulį. Tiesos ieškojimas – „nusikaltimas ne tik prieš realų pasaulį, kuris tampa beverte funkcija“, bet ir prieš „pasaulio iliuziją, tai yra prieš radikalų pasaulio netikrumą (uncertainty), dvilypumą, antagonizmą – prieš viską, kuo pagrįstas likimo, konflikto ir mirties egzistavimas.“ Anot Baudrillard’o, jei pasaulis yra paradoksalus – dviprasmis, atsitiktinis, kupinas netikrumo, o ne vientisas ir kryptingas, – tai mes turime atrasti paradoksalų mąstymą – jei norime, kad mąstymas turėtų poveikį pasauliui. Vadinasi, mūsų mąstymas turėtų paversti netikrumą savo principu. Netikrumas turėtų būti pagrindinė žaidimo taisyklė. Bet turime žinoti, kad tai žaidimas, kuriame nebus jokių išvadų.

Tačiau ar menas neturėtų ieškoti tiesos?
Friedrichas Nietzsche aprašė kūrybą kaip melą. Oscaras Wilde’as aukštino melą kaip meną.
Roland’as Barthes’as rašė apie fotografiją, kaip apie abejojantį (uncertain) meną.

Roland’as Barthes’as, fotografijos teoretikas, nuolatos kartoja: mane veikia – manęs neveikia, mane jaudina – manęs nejaudina. Subjektyvumo neįmanoma išvengti. (Tiksliau, anot Baudrillard’o, objektyvi mintis nebetinka destabilizuoto, neužtikrinto dabarties pasaulio vaizdui. ) Bet jis taip pat kalba apie žiūrėjimą į fotografiją, atmetus žinias, kultūrą. Aš žiūriu ir matau skirtingų bruožų moteris ir skirtingų valstybių pavadinimus; ir aš tikiu, kad tos moterys yra būtent iš tų valstybių. Ir manau: taip, šita androginiška mergina – tikra vokietė, o ta išplėstomis akimis ir atvira kakta – gryniausia austrė. O lenkė – kaip nulieta lenkė. Japonė – japonė. O šita – tikra taitietė, nors niekada nesu mačiusi Taičio gyventojos. Ar tai reiškia, kad žiūriu nemąstydama, nekritiškai? Ar tai reiškia, kad priimu stereotipus, išankstinius nusistatymus kaip duotybę? Ar tai reiškia, kad pasiduodu žaidimui, priimu sąlygas, naudojuosi situacija? Bet gal šis kūrinys (kūrinių serija) ir neturi tikslo sukelti manyje kritišką mąstymą? O ar ne kiekveinas kūrinys turėtų to siekti?

Barthes’ą veikia, jaudina, animuoja, ikvepia fotografijos „pradūrimas“ – punktum. Aš nežinau, ar šioje yra punktum, ir jei yra, tai kur. Kuo ši fotografijų grupė mane taip veikia? Anot Barthes’o, punktum atveria egzistavimą už to vieno fotografijos kadro. (Daugumos fotografų, manau, tas „už“ visiškai nedomina.) Kai žiūriu į šias moteris, jaučiu, kad jos egzistuoja prieš ir po. Jos gyvena.

Ar taip yra dėl to, kad šie moterų atvaizdai yra sustingę kadrai iš filmų? Nežinau, tik taip spėju. (Žymiausias Chriso Markerio filmas La Jetée (1962), atvirkščiai, yra filmuotų fotografijų seka, ir tik vienoje filmo vietoje kadras „atgyja“ – moteris užmerkia ir atmerkia akis). Man regis, dauguma tų moterų yra aktorės, nes jos pozuoja, bet ne taip, kaip pozuojama fotografijai. Šiuo atveju man neįdomu, ar jos garsios aktorės, visai nenoriu žinoti jų pavardžių. Tačiau jeigu jos būtų iškart atpažįstamos žvaigždės, manau, ši serija darytų visai kitokį poveikį. Man – mažiau įdomų.

Tačiau, ar Duane’o Michalso fotografuotas Andy Warholo portretas, kuriame jis užsidengęs veidą rankomis, turi prieš ir po arba už būtent dėl to, kad mes žinome, jog tai Warholas? Kai žiūriu į tą fotografiją, pirmiausia galvoju, ar ji veiktų taip pat, jeigu neturėtų pavadinimo. Susan Sontag teigia, kad fotografijos „prasmė – ir žiūrovo reakcija – priklauso nuo to, kaip ta fotografija yra indentifikuota arba misidentifikuota; tai yra nuo žodžių.“ Pavadinimas, net jeigu ir melagingas, yra svarbi fotografijos dalis. Bet man nekyla klausimas, „ar čia tikrai jis“, nes noriu leistis apgaunama, jeigu reikia. Tačiau įtariu, kad šiandien, garsenybių, kintančių tapatybių, Photoshop’o ir „realybės“ pilname pasaulyje ne vienam šios fotografijos žiūrovui pirmiausia iškiltų klausimas apie tapatybę: „jis ar ne jis“, „tikras ar netikras“? Tuo tarpu jos autoriui, manau, labiau rūpėjo Warholo asmenybės bruožai, garsenybės statuso ir drovumo sandūra.

(Chrisas Markeris vengia viešumos, neduoda interviu ir paprašytas fotografijos paprastai atsiunčia savo katino nuotrauką, tačiau tarp gerbėjų yra tapęs kultine asmenybe. O man pasisekė – pamačiau jį akis į akį. Kai jis įėjo, iš karto supratau – tai jis, nors prieš tai net neįsivaizdavau, kaip jis galėtų atrodyti.)

O Barthes’o, žiūrinčio į šią Duane’o Michalso fotografiją keliais dešimtmečiais anksčiau už mus, nedomina Warholo gestas (veido uždengimas rankomis), nedomina „žaidimas slėpynių“ , šią fotografiją jam „praduria“ – tiesiog užpildo ją visą – Warholo nagai. Fotografijose jis nuolatos pastebi žmonių nagus. Kartais nelabai švarius. Ir tie nagai jį erzina.

Mane erzina ir dėl to turbūt žavi neaiškumas. Man įdomiausi tie objektyvu (įdomi šio žožio etimologija!) generuoti, vadinasi, „realybės atspindėjimu“ pagrįsti kūriniai, kuriuose nėra akivaizdumo, užtikrintumo, kuriuose tūno nežinomybė, neišvengiamas dvilypumas. Jokiu būdu neturiu galvoje kokių nors montažo, skaitmeninių ar net kompozicijos triukų. Dvilypumas gali slypėti tik iš pirmo žvilgsnio „normalioje“, „tikroje“ fotografijoje. Autentiškumas ir abejonė (netikrumas) – tai dvi sudedamosios dalys, iš kurių išeina ypač paveikus kokteilis. Kokteilis neturi blaivyti, jis turi svaiginti.

Baudrillard’as pasisako prieš unifikuotą, homogenizuotą pasaulį, paremtą vienu principu, be dvilypumo, be neaiškumo, o Barthes’as – prieš vienalytę fotografiją, kurioje „nėra dvilypumo, netikslingumo: tokia fotografija netrikdo.“

Barthes’as kalba apie fotografijos dvilypumą kaip esminę jos vertybę. Bet dvilypumas nėra pasiekiamas sąmoningai, logišku kūrybos keliu. Dvilypumas nėra „vystymasis“. O „pradūrimui“ įžvelgti nereikia analizės.

Jeigu žiūrėtume į kiekvieną tų knygų viršelį atskirai, ar jie taip pat mus veiktų? Jeigu ant moterų portretų nebūtų užrašų, kaip žiūrėtume į juos tada? Na, gerai: jeigu sumaišytume tų moterų veidus ir valstybių pavadinimus, šis kūrinys galbūt būtų subversyvesnis, kovotų su kultūrinėmis klišėmis, bet ar taip pat įtikintų? Kova su stereotipais taip pat gali tapti stereotipiška.
Šiaip ar taip, dabar, kai pradėjau šį savo brangų atspaudą taip analizuoti, man atrodo, kad jo poveikis menksta, tirpsta, slysta man iš rankų, ir lieka tik jo karkasas, griaučiai, be jokios paslapties, be netikrumo. Todėl ir baigiu.

Man daug įdomiau žiūrėti į jį taip:

Čia yra moteris, jos išraiška, šukuosena, drabužiai, atributai; yra portreto spalva, kompozicija; yra valstybės pavadinimas; raidžių spalva; yra vieta, kurioje pavadinimas gula ant moters; yra knygos viršelis; yra jo aptrynimo, nudėvėjimo laipsnis (tos knygos nenaujos – kažkas surinko jas „iš antrų rankų“); yra vienodų, bet skirtingų viršelių skaičius; yra jų išdėstymas ir galiausiai – jų visuma ir reprodukcija kaip objektas.
Taip pat yra ir trys išimtys: du tapyti portretai ir viena primityviojo meno skulptūra, atstovaujanti Egiptą.
Tačiau dar yra ir daugybė kitų sluoksnių, kuriuos pastebi, aprėpi ar suvoki ne iš karto:
yra aktorės, arba „aktorės“, yra jų filmai, tikri arba išgalvoti, tų filmų siužetai ir veikėjų likimai; ir dar yra knygų, slypinčių už tų viršelių, turinys; ten yra tekstai, kurie informuoja, kviečia, skatina, perspėja, meluoja. Už pavadinimų yra valstybės, jų istorija, jų karai, jų miestai, keliai, restoranai pakelėse, restoranų virėjai, jų rankos, jų nagai. Ir vėl nagai. Ar švarūs jų nagai?

2007

atgal